Kas aš?

Ištrauka iš mano debiutinės knygos „Hiraeth.” prologo:

Aš pavadinta arčiausiai Žemės esančios žvaigždės vardu. Saulė. My name is Sun. J m‘appelle Soleil. Меня зовут Cолнце.
私はサウレです.
– Sun? – jie klausia sumišę, – did I hear that correctly?
– Yes! Just like Sun in the sky, – atsakau šypsodamasi.
Jie nusijuokia. Visada nusijuokia. Tuomet dažniausiai pradedame kalbėti apie įkaitusį dujų kamuolį danguje arba jų kalbos ypatumus. Lygiai tokį patį, identišką dialogą turėjau jau begalę kartų ir pastaruosius ketverius metus taip save pristatinėdavau šimtams nepažįstamųjų.
Kai buvau paauglė, maniau, kad pasaulis priklauso man. Buvau apimta jaunatviškos I can do everything / gebu viską mąstysenos. Rožiniai akiniai nukrito tik pabaigus vidurinę ir išvažiavus apkeliauti to gražaus ir plataus svieto. Ne, aš nenorėjau šokti iš gimnazijos suolo į univero kėdę. Aš norėjau nusimesti rožinius akinius, pamatyti, apkeliauti, paragauti pasaulio. Buvau ištroškusi patirčių ir nuotykių. Būtent tada labai žiauriai ir negailestingai susidūriau su realybe.

Su trylikos valandų pamaininiu juodu darbu, pinigais varoma rinkos mašina ir nepagražinta emigracijos realybe. Per ketverius suaugusiojo gyvenimo metus keliavau kaip modernus šių laikų piligrimas, tik su daugybe nereikalingų sentimentų savo bagaže. Pirmąjį amplua pasimatavau šiaurinėje Italijoje, saulę gaudžiau Graikijos salose, šaltas žiemas leidau Norvegijoje, Olandijoje sekiau Van Gogo pėdsakais ir radau įkvėpimą, su draugais klajojau po Vakarų Vokietiją, Islandijoje ieškojau mitologinių elfų, o Belgijoje suvalgiau gerokai per daug briuselietiškų vaflių. 

Nemeluosiu, nors tai kartais buvo ir labai sunki patirtis, man jos ypač reikėjo, kad supurtyčiau savo idealizuotą gyvenimą. Nes ne, sėkmės istorijos nuo nulio nėra tokios jau ir dažnos. Vietos po saule taip lengvai nesusikursi. Ir vien todėl, kad Bezosui ir Zuckerbergui pavyko, nebūtinai reiškia, kad pavyks ir tau. Nes kur tik pasisuksi, tave, jauną suaugusį žmogų, kamuos dėl patirties stokos atsirandantys sunkumai. Ar tai būtų šūdina biurokratija, ar sunki finansinė situacija – kelias tikrai nebus rožėmis klotas. Bet tai kaip reikiant užgrūdina ir padeda žiūrėti į viską kitomis akimis.

Kitaip tariant, per tą pirmais suaugusiojo gyvenimo metais srėbiamą šūdą įgyji šiokios tokios išminties, jei turi proto ir moki analizuoti situacijas.
Pirmiausia supratau, kad visko norėti nereikia, nes visko, ko noriu,
niekada ir neturėsiu.
Gyvenimas duoda citrinų, kartais ir labai rūgščių, bet reikia išmokti pasigaminti iš jų limonadą.
Išmokau vertinti dabartį, nes tik joje mes iš tiesų gyvename. Ateitis tėra mūsų vizijos ir vaizduotė, tačiau toli gražu ne realybė.
Išmokau mylėti ir paleisti.

Mėgautis mažais dalykais.
Turėjau įvairiausių patirčių – pradedant nuostabiomis, vis dar sukeliančiomis šypseną, ir baigiant traumuojančiomis, tomis, nuo kurių vis dar gyju, kurios smukdė mane į tamsią depresijos bedugnę ir dėl kurių man buvo dingęs noras gyventi. Šios patirtys labai
įkvepia mane rašyti. O rašau aš apie viską – apie tai, kaip vimdančiai šlykštu yra patirti seksualinę prievartą, kokie jausmai kilo pirmą kartą supratus, kad įsimylėjau merginą, ką išgyvenau tą šaltą lapkričio vakarą Osle, kai mano pirmos eilės pusseserė išmetė
mane iš namų tuščiomis kišenėmis.

Rašau, kol panyru į kūrybinę ekstazę, jaučiu, kaip plyšta galva, dreba galūnės, kyla panika ir aš noriu išsinerti iš odos. Patirtys, aprašytos šioje knygoje – neapdorotos, tiesios ir nepagražintos.

Labai tikiuosi, kad su mano kūryba kažkam pavyks susigretinti,
susitapatinti, išjausti tai, ką jaučiau aš, ir prisiminti jauno, pasimetusio suaugusio žmogaus gyvenimo pradžią.